Aš,
Viktoras Ilekis, gimiau 1971 metais kovo 11 dieną Lietuvoje, Kelmės
raj., Tytuvėnų miestelyje, katalikų šeimoje.
Šeimoje mes
trys vaikai - aš ,
metais jaunesnė sesuo Loreta ir 10 metų jaunesnė sesuo Ieva. Kai man
buvo du
metai, mūsų šeima persikraustė gyventi į Kauną, kuriame
gyvename
ir šiandien.
Kiek
save prisimenu mama arba močiutė sekmadieniais ir per
katalikiškas
šventes vesdavosi mane su sese Loreta į katalikų bažnyčią.
Meluočiau jeigu
sakyčiau, kad man ten patikdavo. Sunku būdavo išbūti iki
pamaldų
galo. Pykdavau
kai Mišios užsitęsdavo. Vienintelis
išsigelbėjimas
– bažnyčios choras, kuriame
aš praleisdavau laiką giedodamas. Tapau kataliku.
Tada
su tėvais gyvenome vieno kambario bute, spinta padalintame į dvi
dalis. Didesnėje miegojo tėvai, mažesnėje - aš su sese. Su
sese
vakarais prie
savo lovų melsdavomės. Aš prašydavau sėkmės bei
geros ir
gražios ateities.
Mokykloje
man sekėsi gerai. Labai gerai ėjosi tikslieji mokslai. Baigęs
mokyklą su pagyrimu, aš įstojau į Kauno technologijos
universitetą, radioelektronikos
fakultetą. Taip ramiai bėgo laikas.
Vieną
dieną, kai aš mokiausi trečiame kurse, sesuo Loreta
pranešė, kad mus
palieka ir išeina gyventi į Pranciškonių
vienuolyną.
Labai nuliūdau. Mano
seserį, su kuria aš praleidau visą savo neilgą gyvenimą,
kažkas
atima.
Kaltininką aš suradau. Tada mano liūdesys virto dideliu
pykčiu
ant Dievo, ant
bažnyčios. Ir aš prisiekiau sau, kad nuo tos dienos
aš
nelankysiu bažnyčios ir
nesimelsiu Dievui, kuris atėmė man brangų ir artimą žmogų. Tada
nesupratau, ką
reiškia artimai pažinti savo Gelbėtoją, ir kad seserimi
reikia
džiaugtis, o ne
gailėtis ir laidoti. Prasidėjo naujas gyvenimas be Dievo.
Bėgo
metai. Aš, besimokydamas paskutiniuose kursuose, vienoje
mokykloje
dėsčiau matematiką ir gamtos mokslus. Po to tapau klasės auklėtojas.
Baigęs
universitetą ir tapęs radijo inžinieriumi, aš susigundęs
didesniais pinigais
perėjau dirbti į autoservisą, autoelektriku. Po keletos metų ,praėjęs
didelį
konkursą, aš įsidarbinau gerai Lietuvoje žinomoje
elektronikos
firmoje radijo
inžinieriumi.. Joje dirbu ir dabar.
2000 metais sutikau savo
gyvenimo draugę Liną. Tais
pačiais metais ir susituokėme. Gimė sūnus. Žodžiu gyvenimas tikrai
neskriaudė. Ne
už ilgo po vestuvių persikėlėme su šeima gyventi į gražų
namą
prie upės kranto,
kurį už nedidelį mokestį paliko saugoti bendradarbis. Jis su
šeima, laimėjęs
žalią kortą, išvyko į Ameriką. Bet aš buvau
piktas,
neramus. Ieškojau atsakymų
į iškilusius gyvenimo prasmės klausimus. Nuo 16 metų rūkiau.
Draugų kompanijose
gausiai vartojau alkoholį.
Taip
ir gyvenau aš be Dievo, nors kaip dabar suprantu, Jis visada
buvo
šalia ir sesers maldos mane saugojo. Savo Gelbėtoją
prisimindavau tik apsvaigęs
nuo alkoholio. Ir taip eilinį vakarą, po eilinio savaitgalinio baliaus,
išlydėjęs draugus, stovėjau apgirtęs tamsoje su cigarete
rankoje
ir žiūrėjau į
žvaigždes. Galvojau apie Dievą, apie seserį. Jeigu Jis visagalis, tai
vadinasi
gali išpildyti visus norus.
Truputį
grąžinus laiką atgal paminėsiu, kad tuo laiku mes su žmona, sutaupę
truputi pinigų, nutarėme ieškoti sau nuosavo būsto.
Pagyvenus
keletą metų
privačiame name, mums labai norėjosi tokį įsigyti. Tai buvo mūsų
svajonė. Bet
už tokius pinigus, kokius mes turėjome ir galėjome pasiskolinti,
nelabai ką
galėjome surasti. Tiek kainuodavo tik žemės sklypas.
Taigi
žiūrėdamas į žvaigždes aš sakau tai Galybei –
Viešpatie, jeigu Tu
esi, prašau duok mums namą tokį, apie kokį mes svajojame.
Jeigu
tai įvyks aš
žinosiu, kad Tu esi ir, pažadu, tarnausiu Tau.
Po
keletos savaičių aš su žmona ir seserimi vienuole važiavome
pas
savo
tėvus. Ir išėjo kalba apie mūsų namo paieškas.
Sesuo
sako, kad jos pažįstami
čia netoliese, Žemuose Šančiuose, parduoda medinį namelį.
Nieko
nelaukę, mes
užvažiavome jį apžiūrėti. Tik su žmona Lina įžengę supratome, kad tai
mūsų svajonių namas. Ir kaina už jį tikrai
atitinka mūsų norus. Pusę pinigų aš galiu iškart
sumokėti, o kitą pusę sutinka
paskolinti bankas. Dar lieka truputis remontui. Maža to, aš
sužinau, kad namo
savininkė buhalterė
ir ji žino, kad
palūkanos bankui per 20 metų
susilygins paskolintai sumai. Tai žinodama ji mums siūlo likusią pusę
sumos sumokėti
kas mėnesį tiesiogiai jai. Tada aš labai susijaudinau ir
negalėjau suprasti,
kodėl manimi taip pasitiki. Aš netgi nenorėjau su tuo
sutikti.
Pagaliau aš
nusileidau ir pasiūliau notariškai surašyti, kad
namas
man atitenka tik tada,
kai aš šeimininkei išmoku pilną sumą.
Bet į mano
pasiūlymą buvo atsakyta, kad
savininkė notariškai patvirtins visą sumą. Taip ir buvo.
Po
tokių įvykių aš prisiminiau Dievą ir savo pažadus Jam.
Iš
galvos neišėjo
mintis, kaip ir kur reikės tarnauti Dievui. Aš truputi
pradėjau
bijoti tos
nežinomybės.
Įsigijus
namą, 2004
metais prasidėjo remonto darbai (man tada buvo 33 metai). Nutariau pakeisti
visus senus langus.
Sesuo pasiūlė man stalių, kuris pagamino man medinius langus ir sutartą
dieną
atvažiavo juos keisti. Aš pasiūliau savo pagalbą –
jis
sutiko. Tai buvo
VŽB(veiklių žmonių bendrija) narys Rimas. Jis manęs klausia, ar
aš tikiu Dievą,
Jėzų Kristų. Aš atsakiau, kad taip. Tada jis papasakojo savo
gyvenimo
liudijimą, truputi apie bendriją. Jo pasakojimas mane stipriai
sujaudino. Aš
supratau, kad šis vyras tikrai nemeluoja, nes jo istoriją
liudija jo išvaizda.
Rimas mane pakvietė į VŽB organizuojama banketą. Aš
neišdrįsau sudalyvauti
bankete, bet vieną trečiadienį aš aplankiau vyrų
susirinkimą. Po
susirinkimo
mane užplūdo tokia meilės banga, kad aš atėjau ir antrą , ir
trečią kartą.
Šitie susirinkimai man duodavo tai, ko aš
anksčiau nesu
pažinojęs. Bankete aš
ir įtikėjau. Tapau Dievo sūnus. Ir tai aš jutau ir dabar tai
dalinuosi su
Jumis. Atėjo į mano gyvenimą ramybė ir meilė, kurios visad galėjau
pasisemti bendrijoje.
Prasidėjo ir pažadų Dievui vykdymas. Tiesa, pasimeldus vyrams,
Viešpats mane
išlaisvino nuo rūkymo priklausomybės, ko aš savo
jėgomis
padaryti nesugebėjau.
Alanui iš Anglijos palaiminus stebuklingai mums su Lina gimė
antras sūnus
Titas. Ir savo bažnyčioje dabar malonu būti. Šiandien
aš
VŽB Kauno I skyriaus
narys-didžėjus. Aleliuja.
Parašė
Viktoras Ilekis
2006 m. balandis 20 d.